vaidila

vaidilà sm. (2) DŽ, NdŽ, KŽ; L, Rtr, KlK25,44, vaidylà (2) KŽ; Amb, Rtr 1. ŠT81, LTEXI621 senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys: Vaidilos gyvenę prie krivio ir, jam mirus, rinkdavęsi naują MLTEIII636. Vaidila mokėjo išgauti ugnį, grūdinti plieną, pasakydavo sėjos ir pjūties metą, pažino žoles sp. Šauk į žygį prieš svetimą jungą, iš kapų kviesk pakilti vaidilą B.Braz. 2. GK1939,89, ŠT200 aktorius, vaidintojas: Jūs ruošiate kasmet tokius vakarus, tai geriau nekaip aš numanote, kiek reikia prityrusiems vaidiloms pasidarbuoti, pavargti, pasinervinti!.. Pt. Vaidyba reikalauja iš vaidilos didžio pasiaukojimo rš. 3. LTEXI122 XIX-XX a. rašytojų kūryboje – lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas: Ir vaidilų tokių nebėra, kaip kad seniau jų būdavo V.Krėv. Paskutinio vaidilos likimas pažymėjo ir tavo kankles S.Nėr. ║ prk. kas skelbia kokią idėją, šauklys: Mažai mes turime vaidìlų, kurie mus žadintų iš apsnūdimo KŽ. 4. L662 vaiduoklis: Dabar nei kokių vaidìlų nėr, ba tik pasaka Šmn. Gana išgąstingai buvo tai veizdėti, o dar išgąstingiau – su tokia vaidyla vienoj stuboj būti BsV155. Apsižiūri – tai nei bulvių, nei vaidỹlos Žb.